Paklausk dešimties finansų patarėjų, kur dėti pinigus ilgam, ir bent devyni atsakys panašiai. Pirk ETF, kas mėnesį papildyk ir pamiršk. Arba leisk viskuo pasirūpinti pensijų fondui.
Patarimas nėra blogas, jis tiesiog skirtas žmogui, kuris nenori ar neturi kada galvoti apie įmones. Indeksas be jokių pastangų duoda rinkos vidurkį. Bet vidurkis ir yra jo riba.
Aš akcijų rinkoje perku tik pavienes įmones. Šitame tekste paaiškinsiu, kodėl, ir nenutylėsiu skaičių, kurie iš pirmo žvilgsnio kalba prieš mane. Bet pirmiausia apie viską nuo pradžių, nes kalbant apie fondus dažnai suplakami keli visai skirtingi dalykai.
Keturi skirtingi fondai
Indekso fondas nesirenka nieko. Jis tiesiog kopijuoja indeksą, pavyzdžiui, S&P 500 (500 didžiausių JAV įmonių) arba pasaulio akcijų indeksą. Dažniausiai jis perkamas biržoje kaip ETF, t. y. biržoje prekiaujamas fondas. Nusipirkęs vieną jo vienetą iš karto tampi šimtų įmonių bendraturčiu, o metinis mokestis dažnai mažesnis nei 0,2 %. Kai šiame tekste rašau ETF, turiu galvoje būtent tokį indekso fondą.
Aktyvus investicinis fondas veikia priešingai. Jame valdytojas su komanda pats renkasi, kokias akcijas pirkti, ir tuo pačiu bando aplenkti indeksą. Tokius fondus dažnai siūlo bankai, o už valdytojų darbą imamas didesnis metinis mokestis.
Pensijų fondas nėra atskira investavimo rūšis. Tai labiau paketas, į kurį sudėti kiti fondai, akcijos ir obligacijos. 2026 m. birželio pabaigoje Lietuvos II pakopos pensijų fondai 68,5 % turto laikė kituose fonduose ir tik 13,3 % tiesiogiai akcijose. Vieni valdytojai renkasi indekso fondus, kiti aktyvius, ir kartais tai matosi net fondo pavadinime su žodžiu Index arba Active. II pakopoje metinis mokestis įstatymu ribojamas iki 0,5 %, o kiek rizikos prisiimama, lemia tavo amžius.
Rizikos draudimo fondai (angl. hedge funds) yra visai kitas pasaulis. Jie skirti turtingiems investuotojams ir institucijoms, gali skolintis, statyti už akcijų kritimą ir laikyti kiek nori grynųjų. Paprastas investuotojas Lietuvoje su jais beveik nesusiduria, todėl šiame tekste apie juos nekalbėsiu. Beje, ir jiems sekasi ne ką geriau. Warrenas Buffettas kadaise susilažino, kad per dešimt metų paprastas S&P 500 indekso fondas aplenks rizikos draudimo fondus. Per 2008–2017 m. indekso fondas uždirbo 126 %, o penki varžovų parinkti fondai, investuojantys į rizikos draudimo fondus, vidutiniškai apie 36 %.
Skaičiai, kurie atrodo kalbantys prieš mane
S&P Dow Jones Indices jau daugiau nei 20 metų skaičiuoja, kiek aktyvių fondų aplenkia savo indeksą. Indekso fondai į šią statistiką neįtraukiami, matuojami tik tie, kuriuose akcijas renkasi valdytojas. Naujausios ataskaitos su duomenimis iki 2026 m. birželio 30 d. gana negailestingos.
JAV per 10 metų nuo S&P 500 atsiliko 83 % aktyvių didelių įmonių fondų. Per 15 metų 90 %. Per 20 metų beveik 93 %.
Manote, kad tai tik amerikiečių bėda? Tas pats skaičiuojama ir Europoje registruotiems fondams. Iš aktyvių fondų, kurie eurais investuoja į JAV akcijas, per 10 metų nuo S&P 500 atsiliko 97 %. Iš investuojančių į Europos akcijas 96,6 %.
Dar įdomesnė detalė slepiasi lentelėse apie fondų išlikimą. JAV iš 690 aktyvių didelių įmonių fondų, veikusių prieš 20 metų, šiandien gyvi tik 37 %. Iš Europos fondų, prieš 10 metų investavusių į JAV akcijas, išliko 57 %. Kiti uždaryti arba sujungti su kitais, dažniausiai po ilgo prastų rezultatų laikotarpio. Reklamose matome tik išgyvenusius.
Pinigais tai atrodo taip - per 20 metų S&P 500 augo vidutiniškai 11,4 % per metus, vidutinis aktyvus JAV didelių įmonių fondas 9,5 %. Skirtumas atrodo nedidelis, bet 10 000 dolerių indekse virto maždaug 86 500, o fondo tempu tik apie 61 000.
Todėl klausimas tampa visiškai teisėtas. Jei profesionalai su analitikų komandomis, brangiais duomenų terminalais ir pokalbiais su įmonių vadovais to nepadaro, kodėl turėtų pavykti man? Atsakymas paprastesnis, nei atrodo. Ta statistika matuoja aktyvius fondus, o jų valdytojai žaidžia surištomis rankomis.
Surištos valdytojo rankos
Aktyvaus fondo valdytojas negali laukti. Klientų pinigai turi būti investuoti visada, net kai viskas brangu, nes grynieji pinigai fonde atrodo kaip tinginystė. Jį lygina su indeksu kas ketvirtį, todėl stipriai nukrypti nuo indekso jam rizikinga karjerai. Kai rinka krenta 30 %, klientai bėga, ir valdytojas priverstas parduoti būtent tada, kai akcijos pigiausios. Didelis fondas negali rimtai pirkti mažų įmonių, nes jose jo pinigai tiesiog netilptų. Ir kasmet jis ima mokestį, nesvarbu, ar aplenkė indeksą.
Pensijų fondo valdytojo rankos surištos kitaip, bet ne mažiau. Kiek akcijų jis gali laikyti, lemia tavo amžius ir fondo taisyklės, o į vienos įmonės akcijas jis negali investuoti daugiau nei 5 % fondo turto. Tai protingi saugikliai, ir gerai, kad jie yra, bet tai reiškia, kad pensijų fondas niekada nesutelks pinigų į kelis geriausius verslus, kuriuos rado.
Labai džiaugiuosi, kad aš nuo nieko nepriklausau. Galiu metus nieko nepirkti, jei nerandu, kas pigu ir atitinka mano strategiją. Galiu turėti tik tiek įmonių, kiek gerai suprantu, o ne šimtus. Galiu pirkti dalimis, kai kiti parduoda. Galiu nieko nedaryti, ir niekas manęs už tai neatleis.
Kantrybė yra didžiausias mažo investuotojo pranašumas prieš didelius, ir jos nenupirksi už jokius pinigus. Tiesa, dažnas individualus investuotojas ją iššvaisto. Perka po kilimo, parduoda po kritimo, prekiauja per daug. Pranašumas egzistuoja tik tol, kol juo naudojiesi. Bet jis tavo, ne fondo.
Indeksas neklausia kainos
S&P 500 indekso fondas įmones perka pagal jų rinkos kapitalizaciją, t. y. visų įmonės akcijų vertę biržoje. Kuo įmonė brangesnė, tuo didesnę tavo pinigų dalį ji gauna. Jei akcija pabrango dvigubai, nors pelnas nepasikeitė, fonde jos tiesiog dvigubai daugiau.
Tai lyg pirkėjas, kuris į vežimėlį automatiškai deda daugiau tų prekių, kurios labiausiai pabrango. Kartais tai protinga, nes juk brangsta tai, kas tikrai gera. Kartais ne.
Šiandien tai matosi labai aiškiai - 2026 m. rugsėjo pabaigoje 10 didžiausių akcijų sudarė 39 % viso S&P 500, vien didžiausia apie 8 %. Prieš dešimt metų dešimtukas sudarė apie 19 %. Taigi iš kiekvienų 100 eurų, įdėtų į 500 įmonių fondą, 39 eurai keliauja dešimčiai akcijų, o likę 61 pasidalija tarp likusių beveik pusės tūkstančio. Su pasauliniais fondais panašiai. Išsivysčiusių šalių akcijų indekse JAV įmonės sudaro daugiau nei 70 %, tad pirkdamas pasaulį iš esmės perki Ameriką. Ir tai galioja ne tik ETF pirkėjui. Jei tavo pensijų fondas perka indekso fondus, tavo pinigai paskirstomi lygiai taip pat.
Nesakau, kad rinka šiandien yra burbulas. FactSet duomenimis, S&P 500 kainuoja apie 19 kitų (forward) 12 mėnesių pelnų (P/E 19). Paprastai tariant, jei pelnas nesikeistų, investicija atsipirktų per 19 metų. Tai beveik lygiai indekso 10 metų vidurkis.
Man kliūna ne rinkos kaina, o tai, kad indeksas neturi jokios kainos disciplinos. Jame greta sėdi puikus verslas už gerą kainą ir vidutiniškas verslas už bet kokią kainą, ir tu perki abu tokia proporcija, kokia išeina.
Bet būtent čia atsiranda galimybė. Kartais rinka puikų verslą parduoda su nuolaida vien todėl, kad jis tapo nemadingas arba turėjo vieną prastą ketvirtį. Pelnas auga, o kaina krenta. Indekso pirkėjas to net nepastebi, nes jo fonde tokios įmonės automatiškai lieka vis mažiau. Tuo tarpu žmogus, kuris pats skaičiuoja vertę, gali tuo pasinaudoti.
Dešimtmečiai, kai indeksas stovi
Patarimas pirkti indeksą ir laukti remiasi viena tylia prielaida, kad per tavo investavimo metus rinka kils. Turbūt ne kartą girdėjote pasakymą “vistiek viskas augs ir augs”. Ilgoje istorijoje taip ir buvo, bet ne tolygiai. Indeksai juda ilgais ciklais, vadinamosiomis sekuliariomis bulių ir meškų rinkomis. Bulių rinka reiškia kylančią, meškų krentančią, o žodis sekuliarus čia reiškia ilgą, dešimtmetį ar daugiau trunkantį laikotarpį. Tai ne įprasti kelių mėnesių kritimai. Per sekuliarią bulių rinką indeksas kyla beveik be sustojimo, kaip pvz. 1982–2000 metais. Per sekuliarią meškų rinką jis metų metus blaškosi aukštyn žemyn nepramušdamas naujos viršūnės.
Tokių laikotarpių istorijoje ne vienas. JAV Dow Jones indeksas 1966–1982 m. 16 metų svyravo tarp 600 ir 1 000 punktų. S&P 500 2000 m. kovą užsidarė ties 1 527 punktais. 2007 m. trumpam šį lygį viršijo, bet po 2008 m. krizės vėl smuko, ir naują rekordą pasiekė tik 2013 m. kovą. Per 2000–2009 m. jis net su visais dividendais uždirbo minus 0,95 % per metus. 1 000 dolerių po dešimties metų virto 909. Japonijos Nikkei 225 1989 m. gruodį užsidarė ties 38 916 punktų ir prie šio rekordo grįžo tik 2024 m. vasarį, po daugiau nei 34 metų (neskaičiuojant dividendų).
Jei tavo investavimo pradžia sutampa su tokio laikotarpio pradžia, indeksas gali tau nieko neduoti 10 ar 15 metų. Žmogui, kuris taupo pensijai, tai didelė dalis viso investavimo gyvenimo.
Tuo tarpu pavienės akcijos tokiais laikotarpiais nebūtinai stovi kartu su indeksu. Tais pačiais 2000–2009 m., kai S&P 500 prarado 9 %, to paties indekso versija, kurioje visos 500 įmonių turi vienodą svorį, uždirbo 65 %, apie 5 % per metus. Kitaip tariant, prarastas dešimtmetis buvo prarastas ne visoms įmonėms. Indeksą žemyn tempė didžiausios to meto įmonės, nes būtent jos turėjo jame daugiausia svorio. Skamba pažįstamai? Nesakau, kad istorija pasikartos. Bet verta žinoti, kaip ji atrodė.
O kai kurios įmonės per tą laiką padarė tai, ko indeksas niekaip negalėjo. Hansen Natural, šiandien žinoma kaip Monster Beverage, 1999 m. pardavė produkcijos už 72 mln. dolerių. 2009 m. jau už 1,14 mlrd., beveik 16 kartų daugiau. Grynasis pelnas išaugo nuo 4,5 iki 209 mln. dolerių. Akcija nuo 1999 m. pabaigos iki 2009 m. lapkričio pakilo 6 504 %. 1 000 dolerių virto maždaug 66 000. Ir visa tai per prarastą dešimtmetį.
Žinoma, tokias akcijas lengva išvardinti atsigręžus atgal, bet esmė ne konkretus pavadinimas. Esmė ta, kad ilgainiui akcijos kaina seka verslo rezultatus, o ne indekso nuotaiką. Kai pardavimai dešimtmetį auga vidutiniškai 32 % per metus, rinka anksčiau ar vėliau tai dažniausiai pripažįsta, nesvarbu, ar indeksas tuo metu kyla, ar stovi.
Indekso savininkas tokiais metais gali tik laukti. Pavienių akcijų investuotojas gali ieškoti verslų, kurie auga nepriklausomai nuo to, ką daro indeksas. Man asmeniškai, tai vienas svarbiausių argumentų iš visų.
Keturi procentai
Arizonos valstijos universiteto profesorius Hendrikas Bessembinderis paėmė beveik 26 000 JAV akcijų, kuriomis prekiauta nuo 1926 iki 2016 metų, ir paskaičiavo kiekvienos grąžą per visą jos gyvavimą biržoje.
Apie 58 % akcijų per visą savo gyvenimą uždirbo mažiau nei vieno mėnesio JAV iždo vekseliai, t. y. beveik nerizikingas pinigų parkavimas pas valstybę. O visus 35 trilijonus dolerių, kuriuos rinka uždirbo virš tų nerizikingų palūkanų, sukūrė vos 1 092 įmonės. Tai 4,3 % visų. Pusę šios sumos sukūrė 86 akcijos.
Akcijų rinka labai primena kino industriją. Keli hitai uždirba visos studijos metų pelną, o dauguma filmų vos atsiperka arba neatsiperka visai.
ETF šalininkai iš to daro išvadą pirkti bilietus į visus filmus. Hitus tada tikrai pamatysi, tik kartu su visais nepavykusiais. Aš darau kitą išvadą. Jei turtą kuria saujelė išskirtinių verslų, verta išmokti juos atpažinti ir laikyti metų metus, o ne parduoti po pirmų 30 % pelno.
Pirmas tokio verslo bruožas yra platus moat. Angliškai tai “griovys aplink pilį”, o versle tai pranašumas, kurio konkurentai negali greitai nukopijuoti. Tinklo efektas, stiprus prekės ženklas arba tiesiog tai, kad klientui per brangu ir per sudėtinga pereiti pas kitą. Antras yra augantys laisvieji pinigų srautai. Tai pinigai, kurie lieka įmonei sumokėjus už viską, ko reikia verslui išlaikyti ir auginti. Jie turi augti metai iš metų ir ne tik ataskaitos eilutėje, bet ir banko sąskaitoje.
Ir paskutinis filtras, mano galva, svarbiausias, yra kaina. Net puikus verslas gali būti bloga investicija, jei už jį permoki. Todėl kiekvienai įmonei pats skaičiuoju vidinę vertę ir perku tik su nuolaida, vadinamąja saugumo marža. Jei vertindamas apsiriksiu, nuolaida bent dalį klaidos sugers.
Lubos ir grindys
Geriausiu atveju indeksas tau duoda rinkos vidurkį, minus nedidelį mokestį. Daugiau jis niekada neduos. Tai jo lubos.
Pavienė akcija tokių lubų neturi. 10 000 dolerių, 20 metų augdami po 11,4 % per metus, kaip S&P 500 per pastaruosius du dešimtmečius, virsta maždaug 86 500. Akcija, kurios kaina tuos pačius 20 metų kyla po 20 % per metus, tą pačią sumą paverčia 383 000. Po 25 % per metus, beveik 870 000. Tokių akcijų nėra daug. Būtent jos ir yra tie keli procentai iš Bessembinderio tyrimo, kurie sukuria visą rinkos turtą. Bet jos egzistuoja, ir renkantis pavienes akcijas jos tavo portfelyje gali sudaryti kur kas didesnę dalį nei indekse.
Žinoma, indeksas turi ir grindis, o pavienė akcija jų neturi. 500 įmonių krepšelis iki nulio nenukris, nebent sustotų visa ekonomika. Tuo tarpu viena įmonė gali. Ji gali prarasti 80 % ir niekada neatsigauti. Didesnis galimas pelnas ir didesnė rizika yra ta pati moneta, tik skirtingos jos pusės.
Todėl man svarbu ne tik rasti verslus, kurie gali augti dešimtmečius, bet ir pirkti juos taip, kad klaida nekainuotų visko. Iš čia atsiranda ir saugumo marža, ir pirkimas dalimis.
Kai ekrane viskas raudona
Kai rinka nukrenta 30 %, ETF ar pensijų fondo savininkas mato vieną mažėjantį skaičių. Kas viduje, jis nežino. Aš matau konkrečius verslus, kurių pardavimus, skolą ir pinigų srautus žinau. Jei verslas toks pat sveikas kaip prieš mėnesį, o kaina 30 % mažesnė, man tai ne panika, o nuolaida. Tokių dienų aš laukiu.
Didieji indeksai po kritimų istoriškai atsigaudavo, nors, kaip matėme, kartais tam prireikdavo ne vieno dešimtmečio. Laukti daug lengviau, kai supranti, kuo valdai. Kai nesupranti, belieka tikėti.
Indeksas neturi nuomonės. Tai jo stiprybė, nes jis niekada nepanikuoja. Ir silpnybė, nes jis niekada ir neatsisako permokėti.
Tylus grąžos vagis
Kol kalbame apie fondus, verta žinoti, kas iš tikrųjų ėda pradedančiųjų pinigus. Dažniausiai tai metiniai mokesčiai. Tarkime, 10 000 eurų investuojama 30 metų, o rinka uždirba 7 % per metus.
Be jokių metinių mokesčių susidarytų apie 76 100 eurų.
Su 0,2 % mokesčiu, kaip pigaus ETF, apie 72 000.
Su 0,5 %, kokia yra II pakopos pensijų fondų mokesčio riba, apie 66 100.
Su 1 %, apie 57 400.
Su 2 %, apie 43 200.
Du procentai skamba kaip smulkmena. Per 30 metų jie suvalgo 43 % galutinės sumos. Pavienė akcija metinio mokesčio neturi visai, moki tik komisinį brokeriui už pirkimą.
Prieš pasirašydamas bet ką, kas vadinasi investavimu, paklausk dviejų dalykų. Kiek tai man kainuos per metus su visais mokesčiais? Ir kaip uždirba žmogus, kuris man tai siūlo? Atsakymą į pirmą klausimą rasi pagrindinės informacijos dokumente, kurį pagal ES taisykles turi turėti kiekvienas fondas.
Darbas, kuris atsiperka laiku
Taip, pavienės akcijos reikalauja daug darbo. Metinės ataskaitos, ketvirčio rezultatai, savi skaičiavimai, klaidos. Būna metų, kai atsilieki nuo indekso, ir tada reikia labiau tikėti savo analize nei ekranu.
Bet būtent tas darbas ir yra mano pranašumas. Kiekviena išnagrinėta įmonė moko matyti tai, ko nemato perkantis viską iš eilės. Kaip atrodo tikrai geras verslas skaičiuose, kokie ženklai pasirodo prieš problemas, kada už gražios istorijos nėra pinigų srautų. Šios žinios auga kaip sudėtinės palūkanos. Po dešimtos išnagrinėtos įmonės ataskaitą skaitai kitaip nei po pirmos, o po penkiasdešimtos pastebi dalykus, kurių anksčiau net neieškojai.
Ir dar vienas dalykas, kurio neatspindi jokia statistikos lentelė. Pirkdamas pavienę akciją tampi konkretaus verslo bendraturčiu. Žinai, kaip jis uždirba, kas jam gresia ir kodėl jį laikai. Toks investavimas nebėra loterija ar aklas tikėjimas. Tai sprendimai, už kuriuos pats atsakai ir iš kurių pats mokaisi.